Olfaktoterapijos taikymas ir galimybės

Olfaktoterapija (Olfactum (lot.) - uoslė; Therapia (lot.) - gydymas) - tai uosle pagrįsta disciplina, kurioje apjungiami humanistinės psichoterapijos ir aromaterapijos principai. Tai ne tik psichoemocinio balanso paieškos metodas, pagrįstas kvapų poveikiu.Tai ir prisilietimas prie esminių priežasčių ir su realia galimybe saugiai transformacijai. Olfaktoterapija, tai psichologinė sąveika, su emocijų suvokimu ir jų išrišimu, kur gilinimasi į pasąmonę, siekiant iškelti užspaustas emocijas ir kūno blokus.Tai ir yra pagrindinis skirtumas nuo aromaterapijos, kuri tradiciškai naudojama fizinio kūno ir emocijų balansavimui, aplenkiant priežastis ir suteikiant palaikymą ir reikiamus resursus žmogui.

Skirtingai nei aromaterapija, olfaktoterapija yra palyginti jauna sritis. Šio metodo (1992) kūrėjas yra Gilles Fournil. Kuris olfaktorerapiją apibūdino kaip žmogaus susitikimo su asmeninėmis istorijomis iniciatorę. Dabartyje pasireiškiantys simptomai dažnai liudija kiek ir kaip žmogus paliestas Savosios praeities. Galingas kvapų - t.y. eterinių aliejų, gebėjimas atgaivinti praeities emocijas grąžina mus į patirtus išgyvenimus ar traumas, kad naujai jas išgyventume, su tikslu jas pakeisti, pertvarkyti ir išsivaduoti, transformuoti.

Olfaktoterapija yra naujas terapijos metodas ir kol kas plačiau naudojamas tik Prancūzijoje, tačiau jau įsibėgėja ir kitose šalyse, tokiose kaip JAV, Australija, Belgija, D.Britanija ir kt. Lietuvoje olfaktoterapijos praktikos - dar tik užuomazgos.

Aromatologė Eglė Juknevičienė apžvelgė olfaktoterapijos teorinius pagrindus, kvapo poveikio mūsų emocijoms fiziologinius principus ir galimybes.

Psichologė, olfaktoterapeutė Daiva Tindžiulienė pasidalino įžvalgomis iš praktinės veiklos. Remiantis konkrečiais atvejais aptarsime olfaktoterapijos taikymo galimybes, darbo kryptis pagalbos specialisto veikloje/darbe.