Ar galima gerti eterinius aliejus?

Šis klausimas iškyla beveik kiekvieną kartą, kai skaitau įvadines aromaterapijos paskaitas pradedantiesiems, taip pat diskusijose su praktikuojančiais aromaterapeutais. Ypač dažnai jis skamba taip: „Ar galima gerti eterinius aliejus į vidų, pavyzdžiui, citrinų eterinį aliejų su vandeniu ryte?“

Žmonės šio klausimo neužduoda atsitiktinai. Akivaizdu, kad tokia praktika yra aktyviai rekomenduojama socialiniuose tinkluose, įvairiuose kursuose ar „natūralios sveikatos“ šaltiniuose. Tačiau aromaterapijoje labai svarbu atskirti tai, kas atrodo logiška ar „natūralu“, nuo to, kas yra fiziologiškai pagrįsta ir saugu.

Vanduo su citrina ir vanduo su citrinų eteriniu aliejumi – cheminiai ir fiziologiniai skirtumai

Vanduo su citrina, t. y. su citrinos sultimis, gali būti naudingas organizmui. Jis skatina skrandžio veiklą, prisideda prie virškinimo procesų, suteikia vitaminų ir mineralų. Toks gėrimas dažnai rekomenduojamas rytais, tačiau svarbu jį gerti per šiaudelį – taip saugomas dantų emalis.

Visai kas kita yra vanduo su citrinų eteriniu aliejumi.

Eterinis aliejus yra mažos molekulinės masės lipofilinė substancija, kuri netirpsta vandenyje. Jis nesimaišo su vandeniu, o pasklinda jo paviršiuje. Tai reiškia, kad net vienas lašas eterinio aliejaus stiklinėje vandens gali tiesiogiai kontaktuoti su burnos ir stemplės gleivine bei sukelti cheminį nudegimą ar stiprų sudirginimą. Skrandžio gleivinė taip pat nėra pritaikyta tiesioginiam tokios koncentracijos biologiškai aktyvių medžiagų poveikiui.

Eterinių aliejų koncentracija, farmakodinaminis aktyvumas ir sisteminė apkrova

Eteriniai aliejai yra itin koncentruotos, didelio farmakodinaminio ir biocheminio aktyvumo kvapiosios substancijos. Jų poveikis organizmui pasireiškia jau vien įkvėpus – per uoslę jie veikia centrinę nervų sistemą, emocijas, hormoninį balansą.

Todėl vienas lašas eterinio aliejaus nėra „maža dozė“ farmakologine prasme – tai reikšminga veikliųjų junginių koncentracija, galinti sukelti sisteminį poveikį. Tai didelė biocheminė apkrova organizmui, ypač kepenims, inkstams ir kitoms detoksikacijos bei šalinimo sistemoms. Tokia apkrova gali ne stimuliuoti, o priešingai – hiperaktyvinti ir nuvarginti šiuos organus.

Be to, didelės eterinių aliejų dozės, ypač vartojamos sistemiškai, gali stipriai paveikti psichoemocinę būklę: sukelti nerimą, dirglumą, vidinę įtampą, ypač žmonėms, jau patiriantiems didelį stresą.

Citrinų (Citrus limon) eterinis aliejus: sudėtis, farmakologinės savybės ir rizikos veiksniai

Citrinų (Citrus limon) eterinis aliejus, ypač išgautas šalto spaudimo būdu, turi kumarinų – junginių, pasižyminčių fototoksiškumu. Tai reiškia, kad po vidinio fototoksiškų eterinių aliejų vartojimo bent 6 valandas nereikėtų būti saulėje, nes gali atsirasti ilgalaikių, neišnaikinamų pigmentinių dėmių.

Tie patys kumarinai daro reikšmingą poveikį kraujo krešumui, todėl net vienas lašas citrinų eterinio aliejaus gali turėti kritinę reikšmę žmonėms, vartojantiems antikoaguliantus.

Be to, citrinų (Citrus limon) eteriniame aliejuje – tiek spaustame, tiek distiliuotame – vyrauja monoterpenai, kurių iki 80 % sudaro d-limonenas. Monoterpenai stimuliuoja antinksčius ir skatina kortizolio gamybą, o tai gali dar labiau didinti jau ir taip padidėjusį šiuolaikinio žmogaus streso lygį.

Eterinių aliejų biologinis įsisavinamumas ir pirmojo prasiskverbimo (first-pass) efektas

Eterinių aliejų poveikis ir jų biologinis likimas organizme labai priklauso nuo naudojimo būdo.

Įkvėptos eterinių aliejų molekulės per plaučius patenka į arterinę kraujotaką praktiškai nepakitusios, apeidamos pirminius detoksikacijos mechanizmus. Tik labai nedidelę jų dalį paveikia citochromas P450, esantis plaučių epiteliniame audinyje. Dėl šios priežasties olfaktorinis ir inhaliacinis naudojimas yra itin efektyvus ir fiziologiškai pagrįstas.

Naudojant eterinius aliejus aplikacijoms ant odos, jų molekulės patenka į audinius, limfotaką ir kraujotaką per epidermį ir dermą, aplenkdamos agresyvius virškinamojo trakto barjerus. Odoje esantis citochromas, kurio funkcija – mus apsaugoti, šiuo atveju paveikia tik nedidelę dalį molekulių, todėl jų biologinis poveikis išlieka kryptingas ir prognozuojamas.

Visai kitaip organizmas reaguoja, kai eteriniai aliejai vartojami į vidų, nes tuomet įsijungia klasikiniai farmakokinetiniai apsaugos mechanizmai.

Pirmiausia, prarijus eterinio aliejaus su maistu ar gėrimu – net ir kapsulėje, kuri suyra skrandyje – jis patenka į stipriai rūgščią skrandžio terpę. Dalis eterinių aliejų molekulių čia pakinta chemiškai, todėl mes nebegalime gauti tokio poveikio, kurio tikėjomės.

Net jei eterinis aliejus vartojamas kapsulėje, kuri nesuyra skrandyje, iš žarnyno jo molekulės patenka į veninę kraujotaką, kuri dėl mūsų pačių apsaugos pirmiausia nukreipiama į kepenis. Ten eteriniai aliejai yra skaidomi ir detoksikuojami kepenyse esančio citochromo, o vėliau šalinami per inkstus ir su tulžimi.

Dėl šių priežasčių eterinių aliejų naudojimas kaip geriamo „vaisto“ dažnai yra daugiau žalos nei terapinės naudos duodantis procesas: apkraunantis organizmą, kartais galintis pažeisti kepenis ir tikrai nėra sveikatinimosi būdas.

Kontraindikacijos ir klinikinės rizikos grupės

Eterinių aliejų vidinis vartojimas kategoriškai draudžiamas:

– vaikams,

– besilaukiančioms ir maitinančioms moterims,

– epilepsija sergantiems žmonėms,

– sergantiems kepenų, inkstų, onkologinėmis, endokrininėmis, autoimuninėmis ar psichinėmis ligomis.

Taip pat draudžiamas ilgalaikis eterinių aliejų vartojimas į vidų bet kokiomis aplinkybėmis.

Išvados aromaterapijos praktikai

Vidinis eterinių aliejų vartojimas nėra panacėja ir nėra pagrindinis ar veiksmingiausias aromaterapijos metodas šiuolaikinėje, moksliškai pagrįstoje aromaterapijos praktikoje. Priešingai – jis taikomas retai, tik esant aiškioms, pagrįstoms indikacijoms, trumpą laiką, mažomis dozėmis, naudojant tinkamus metodus ir tik konsultuojantis su profesionaliu aromaterapeutu.

Niekada eterinių aliejų vartojimas į vidų nėra naudojamas kaip profilaktikos ar bendro sveikatinimosi priemonė. Aromaterapijos esmė – ne kuo daugiau ir ne kuo stipriau, o tikslingai, saugiai ir pagarbiai žmogaus fiziologijai.